Žmonės įstrigę vaikystėje ar tiesiog dar vieno žalingo įpročio vergai? Kas iš tikrųjų yra japoniškosios animacijos (toliau - anime) auditorija? Tokius klausimus aš sau užduodu kiekvieną kartą ruošdamasis eilinei ir tikrai ne paskutinei anime kūrinio peržiūrai. Laiko pamąstymams niekada nebūna skiriama daug nes žinau, kad baigsis intro melodija ir vėl reikės visa galva pasinerti į naują istoriją, naują nuotykį viename iš begalinių pieštinių herojų pasaulių. Dorai net neprisimindamas nuo ko prasidėjo visas šis susidomėjimas nekantriai spoksau į ekraną, kur dažnai šmėžuoja neproporcingai didelės akys (vienas iš stereotipų, pagal kurį yra identifikuojama anime) bei mechaniškai žiopčioja pieštinės burnos, tardamos niekam nesuprantamos kalbos žodžius, įprasminamus tik titrų eilute, sparčiai beslenkančia ekrano apačia.Iš pradžių, kol nesistengiau suprasminti tokio savo keisto pomėgio, maniau, kad visame baltame pasaulyje esu toks vienas. Gyvenimo kelyje bendraminčių sutikau vos keletą ir jau buvau bepradedąs manyti, jog nusipelnėme įrašo raudonojoje knygoje, tačiau, kai labiausia to reikėjo, susipažinau su klaidžiuoju internetu bei jo neišsenkamais lobynais. Juose besiknaisiodamas aš suradau legionus tokių kaip aš. Šios minios nesaisto geografinė padėtis, nevaržo amžiaus skirtumas, kalbos barjeras, socialinis statusas. Visi jie kaip vienas, o vienas - kaip visi. Kuriamos virtualios bendruomenės, diskusijų puslapiai, naujienų apsikeitimo tinklai, bribloškiantys susistemintos informacijos gausa, aprašymų ir atsiliepimų turiniu bei įžvalgumu. Ir, nors ir kaip vaikiškai atrodytų minėtoji japoniška animacija, esu įsitikinęs, kad vidutinis anime žiūrovo amžius daugiau nei 18 metų.
Kasdienybėje tūlo anime mėgėjo niekaip neatskirsi pilkosios masės tarpe. Tik daugiau bendraujant su žmogumi gali atsiskleisti jo maža paslaptis. Kita vertus, anokia čia paslaptis. Tiesiog niekam tai neįdomu, o jei ir įdomu, tai visiškai nesuprantama bei keista ar juokinga. Iš tiesų, pats į save iš šono žiūrėdamas šypsausi. Beveik kiekvieną dieną skiriamas, rodos, toks brangus laikas naujų kūrinių paieškai bei stebėjimui. Dažnam kiltų klausimas "iš kur?" Juk vietinės televizijos kanalai labai retai transliuoja anime, videotekose to gėrio nerasi, o ir pati Japonija priešingoje gaublio pusėje. Viena atsakymo į šį klausimą dalių jau buvo minėta, tai pasaulinis kompiuterinis tinklas. Failų dalinimosi tinkluose, įvairiuose serveriuose tūno nesuskaičiuojami kiekiai reikiamos video medžiagos. Didžioji dalis galingos šios industrijos produktų yra pasiekiami ranka. Tereikia žinoti ko paklausti, kur ieškoti. Kita dalis atsakymo kiek įžūlesnė: juk niekas neklausia kur narkomanas gauna sekančią savo dozę.
Iš tiesų, anime tampa įpročiu (gal net ir žalingu tam tikromis savo formomis). Jo mastus galima suprasti tada kai įvertinamas bendras visos kada nors peržiūrėtos video medžiagos kiekis. Kiekvieno save gerbiančio anime otaku sąraše surastumėte dešimtis pilnametražių filmų, tiek pat (jei ne dar daugiau) televizinių serialų. Įdomumo dėlei pabrėšiu - viena tokia serija trunka maždaug 25 min., o stardantinis sezonas apima 6,12,24 ir daugiau dalių. Kiek tikslūs yra MyAnimeList skaičiavimai (pagal mano suvestus duomenis) nežinau, bet mano asmeninis "kilometražas" (blog'o įrašo metu) yra 24 TV istorijos (viso 885 serijų), 19 pilnametražių filmų, 1 OVA. Viso labo 15.66 dienų gryno spoksojimo laiko, paleisto ryškiaspalviais kylančios saulės vėjais. Paradoksalu, bet gali būti, kad per šią smegenų ląstelių deginimo laiko atkarpą kažko išmokstama. Naujų žinių sąrašą sudaro šiek tiek Japonijos kultūros ar papročių, geopolitinės padėties ir istorijos pradžiamokslis, keletas japonų kalbos žodžių bei frazių. Tik beviltiškas pesimistas nematytų tokiame įgūdžių bagaže milžiniško potencialo bei naudos, tiesa?
Kasdienybėje tūlo anime mėgėjo niekaip neatskirsi pilkosios masės tarpe. Tik daugiau bendraujant su žmogumi gali atsiskleisti jo maža paslaptis. Kita vertus, anokia čia paslaptis. Tiesiog niekam tai neįdomu, o jei ir įdomu, tai visiškai nesuprantama bei keista ar juokinga. Iš tiesų, pats į save iš šono žiūrėdamas šypsausi. Beveik kiekvieną dieną skiriamas, rodos, toks brangus laikas naujų kūrinių paieškai bei stebėjimui. Dažnam kiltų klausimas "iš kur?" Juk vietinės televizijos kanalai labai retai transliuoja anime, videotekose to gėrio nerasi, o ir pati Japonija priešingoje gaublio pusėje. Viena atsakymo į šį klausimą dalių jau buvo minėta, tai pasaulinis kompiuterinis tinklas. Failų dalinimosi tinkluose, įvairiuose serveriuose tūno nesuskaičiuojami kiekiai reikiamos video medžiagos. Didžioji dalis galingos šios industrijos produktų yra pasiekiami ranka. Tereikia žinoti ko paklausti, kur ieškoti. Kita dalis atsakymo kiek įžūlesnė: juk niekas neklausia kur narkomanas gauna sekančią savo dozę.
Iš tiesų, anime tampa įpročiu (gal net ir žalingu tam tikromis savo formomis). Jo mastus galima suprasti tada kai įvertinamas bendras visos kada nors peržiūrėtos video medžiagos kiekis. Kiekvieno save gerbiančio anime otaku sąraše surastumėte dešimtis pilnametražių filmų, tiek pat (jei ne dar daugiau) televizinių serialų. Įdomumo dėlei pabrėšiu - viena tokia serija trunka maždaug 25 min., o stardantinis sezonas apima 6,12,24 ir daugiau dalių. Kiek tikslūs yra MyAnimeList skaičiavimai (pagal mano suvestus duomenis) nežinau, bet mano asmeninis "kilometražas" (blog'o įrašo metu) yra 24 TV istorijos (viso 885 serijų), 19 pilnametražių filmų, 1 OVA. Viso labo 15.66 dienų gryno spoksojimo laiko, paleisto ryškiaspalviais kylančios saulės vėjais. Paradoksalu, bet gali būti, kad per šią smegenų ląstelių deginimo laiko atkarpą kažko išmokstama. Naujų žinių sąrašą sudaro šiek tiek Japonijos kultūros ar papročių, geopolitinės padėties ir istorijos pradžiamokslis, keletas japonų kalbos žodžių bei frazių. Tik beviltiškas pesimistas nematytų tokiame įgūdžių bagaže milžiniško potencialo bei naudos, tiesa?
Posts
