2009-09-04

Praha III. Antroji diena.

Antroji ir, deja, paskutinė diena Čekijos sostinėje vėl prasidėjo nuo maršruto planavimo. Nepamatyta tiek daug, o laiko tiek mažai. Faktas, jog dvi dienos tokiame visapusiškame mieste - per mažas laiko rėžis, dar kartą pasitvirtino.

Šį kartą pirma stotele tapo Vyšehradas (nuotraukas žr. čia). Nuo vienos iš daugelio Prahą supančių kalvų, ant kurios stovi ši pilis, atsiveria nuostabūs vaizdai į Vltava upės kaspiną bei urbanistinį miesto horizontą. Turistų srautas nepalyginamai mažesnis nei vakarykščiame maršrute. Galbūt papildomos ramybės suteikė ir akmenine tvora aptvertos teritorijos centre esančios kapinės, kuriose amžiną poilsį jau beveik pusantro šimto randa nusipelnę visuomenės veikėjai ar bohemos grietinėlė. Tiesą pasakius, net nenutuokiau, kad tokia, rodos, rimčiai ir susikaupimui skirta vieta galėtų traukti turistus. Vyšehrado kapinės tyliai glaudžiasi prie Šv. Petro ir Šv. Povilo bazilikos fasadų, oriai stūksančių šmirinėjančių žmogeliukų bei ošiančių medžių jūroje. Man susidarė tokia nuomonė, kad toje miesto pusėje akmenimis grįsti Vyšehrado keliai bei statiniai - paskutinis senosios kartos miesto bastionas, tolstant nuo kurio pietų link sostinės veidas akivaizdžiai jaunėja. Modernesnio bei labiau šiuolaikiško miesto ritmu, žvelgdami į tamsą pro metro traukinio langus nubildėjome (reikėjo vieną kartą persėsti) iki Nádraží Holešovice kur, išlindus į paviršių, sėdome į 112 numeriu pažymėtą autobusą, kurio galinė stotelė yra septintu geriausiu pasaulyje vadinamas Prahos Zoologijos sodas.

Ne girtus studentus spardančiomis žirafomis ar dėl lėšų stokos žiemą dantimis kalenančių bebrų, bet čekiška gyvūnijos oazė tikrai paliko gerą įspūdį. Pirkdamas du vienos dienos bilietus po 180CZK nelabai suvokiau ką ten būtų galima visą dieną veikti. Užteko aplankyti kelis pirmus pavilionus ir dvejonių migla išsisklaidė. Zoologijos sodas tikrai milžiniškas. Mes aplankėme tik ten gyvenančios faunos pažibas, o laikas tirpte ištirpo. Diena jau kopė į antrąją pusę tad reikėjo judėti viešbučio link, ten susipakuoti lagaminą, sutvarkyti reikalus registratūroje ir judėti Wrocławo link. Planas veikė sklandžiai ir net greta viešbučio esančios metro stotelės eskalatorių viršuje laukiantys kontrolieriai nesujaukė mums nuotaikos. O kaip jie galėjo? Juk "20 (max 30min.) arba 5 sustojimai" tipo viešojo transporto bilietai dar galiojo beveik pusę minutės! (-:

Paskutinis didis žygdarbis draugiškoje Prahoje (kaip ir kiekvienam save gerbiančiam lietuviui) buvo vizitas į vietinės reikšmės a la Mega prekybos centrą. Nesakau, kad man ši procedūra labai artima širdžiai, bet lauktuves draugams bei artimiesiems ekonomiškiau įsigyti būtent tokiuose vietose, o mokėti drakoniškus antkainius senamiesčio kioskuose ar krautuvėlėse svetima suvalkietiškai prigimčiai. Palengvinę pinigines, tačiau papildę skrandžius, spausdami graudžią ašarą, kaip tas meškiukas iš animacinio filmo žadėdami, jog būtinai sugrįšime, lėkėme šiaurės vakarų link, kur už naktin bepanyrančių kalnų mūsų laukė dar belekiek kilometrų asfalto ir nakvynė tvarkingame viešbutyje Wrocławo centre. (Detaliau apie paskutinį žygį automobiliu nebepasakosiu nes apie tai galite perskaityti pirmojoje trilogijos dalyje)

Žurnalo pabaiga.