Labai džiaugiuosi, kad pirmasis mano įrašas apie šios vasaros atostogų kelionę į Čekijos sostinę susilaukė tokio aplinkinių susidomėjimo. Vieni pagyrė autoriaus plunksnos miklumą, kiti gi pareikalavo nuotraukų, nes neva be vizualinės medžiagos sunku net ir įsivaizduoti, kad mes kur nors buvome išvykę. Na, galiu Jus nuraminti, kad šiame rašinėlyje bus toliau pratęsta anksčiau pradėta istorija bei viskas bus iliustruojama mano paties užfiksuotais kadrais. Aiškumo dėlei pabrėšiu, jog pirmojoje dalyje jokių nuotraukų nebuvo vien tik todėl, kad paprasčiausia nebuvo laiko kada fotografuoti. Nemanau, kad degalinių peizažai arba nekokybiškos nuotraukos per lekiančio automobilio langą yra tai, kas itin domintų ar turėtų kokią nors išliekamąją vertę.
Kaip jau minėjau 2009.08.19 dienos pasakojime, Prahoje apsistojome viešbutyje. Numerį buvau iš anksto rezervavęs naudojant booking.com svetainę. Paties viešbučio pasirinkimą lėmė tokie, svarbos mažėjimo tvarka išdėstyti faktoriai: vieta, ne vieša automobilių stovėjimo aikštelė, maitinimas, kaina, ankstesnių lankytojų atsiliepimai. Įvertinus kiekvieną punktą pasirinkome Apart Hotel Susa. Jei reikia, tai daugiau informacijos (anglų kalba) rasite paspaudę ant pateiktos nuorodos. Beje, prieš tai viešėjusių svečių atsiliepimai visiškai atitinka tikrovę.
Mums atvykus, registracijoje pasitiko maloni administratorė, trumpai ir aiškiai išdėstė viešbučio taisykles, įbruko įvairiausių bukletų su lakoniška informacija apie turistų traukos centrus bei popieriniame navigacijos variante gausiame gatvių voratinklyje riebiu tašku pažymėjo vietą, kurioje tuomet radomės. Kaip parodė sekančių miesto pažinimo dienų nuotykiai, sulakstytas žemėlapis rankoje ar kišenėje yra keliasdešimt kartų patogesnis nei bet kokia naujausiais žemėlapiais ar galingais GPS imtuvais ginkluota navigacijos sistema. Išklausę instruktažo, liftu pakilome į apartamentus. Ten užkandome lietuviškos vytintos dešros, visagaliam internetui padedant trumpai susiplanavome rytojaus dienotvarkę. Pagrindinius punktus radau šioje Wikipedijos straipsnio apie Prahą dalyje. Šis sąrašiukas ir padėjo susidėlioti kelionių pėsčiomis arba viešuoju transportu gaires.
Beje, pastaroji judėjimo iš taško A į tašką B priemonė labai išplėtota ir, rodos, pritaikyta tam, kad miesto svečiai pamiršę automobilius stovėjimo aikštelėse prie viešbučių ramiai bet operatyviai pasiektų tiek masiškai lankomas, tiek atokesnes vietas. Už 100CZK galima įsigyti lygiai parą galiojantį nuolatinį bilietą, suteikiantį teisę nevaržomai važiuoti tiek metro, tiek autobusų, tiek tramvajų maršrutais. Taigi, saulėtą pirmosios dienos Čekijos sostinėje rytą, pavalgę sočius pusryčius, kulniavome link artimiausios Náměstí Míru metro stotelės. Vos tik už kelių šimtų metrų nuo viešbučio vartų mus pasitiko Šv. Liudmilos bažnyčios bokštai. Na, tikrai nieko tokio super ypatingo, bet neregėtų vaizdinių ištroškusioms turisto iš provincijos akims tai buvo pirmasis saldainiukas. Turbūt džiūgavo ir fotoaparatas, po ilgesnės pertraukos bei dūlėjimo kažkur stalčiuose vėl gavęs darbo.
Atsakingai paminėję pirmąjį aplankytą "objektą" garbės ratu aplink jį eskalatoriumi nusileidome į požemius, kur lydimas vėsaus vėjo gūsio atriedėjo elektrinis traukinys nuvežęs mus iki pat Hradčanská stotelės. Išnirus į dienos šviesą mus pasitiko jau kiek kitoks vaizdelis. Greta bildėjo įvairi statybininė technika, į sausą orą kilo dulkių kamuoliai, o darbų aikšteles atsargiai slėpė apsauginės tvoros.
Žemėlapyje pirštu žymint ir nustatinėjant tolesnį maršrutą link Prahos pilies pražingsniavome grėsmingai žaliuose medžiuose pasislėlupsį Čekijos Gynybos Ministerijos pastatų kompleksą, aplink kurį šmirinėjo įvairaus plauko darbininkai ir kareiviai. Šio skvero patvore pasiekėme karališkuosius sodus - slenkstį į turistų skruzdėlyną. Būtent nuo gėrėjimosi iš viso pasaulio suvežtais milžiniškais medžiais bei įvairiaspalvėmis gėlėmis prasidėjo tikrasis, kiekvieno sukarto kilometro vertas Prahos pažinimas. (Idant straipsnio neapkrauti nereikalinga retorika tolimesnį maršrutą galėsite atsekti pagal į Picasa sistemą sukeltų nuotraukų geotag žymes)
Gal ir nederėtų lyginti aliejaus su miltais, tačiau taip mūsų pačių liaupsinamas Lietuvos sostinės senamiestis tikrai nėra gražiausias perlas postsovietinės Europos dalies karūnoje. Jis tiek pat gražus kiek ir artimas, ranka pasiekiamas. Beje, čekiškasis didmiestis patrauklus ne vien savo fasadais ir bokštais, bet ir kainomis. Sotūs pietūs dviems žmonėms pačiame centre esančiame restorane kainavo šiek tiek pigiau nei tokio pat gausumo davinys kainuotų panašaus lygio viešo maitinimo įstaigoje Kauno centre. Buvau maloniai nustebintas kai užsisakytame patiekale atradau cepelinus. Žinoma, jie buvo šiek tiek genetiškai modifikuoti (t.y. be mėsos, o vietoje spirgų - špinatai), tačiau tai buvo tos pačios tarkuotos ir išvirtos bulvės. Kainos glosto ir alaus mėgėjų savimeilę. Nežinau technologinių čekiško alaus gamybos subtilybių, nenutuokiu kokias high gravity apgaules jie naudoja, bet eilinio prekybos centro gėrymų skyriaus lentynose šis putojantis gėraliukas dvigubai pigesnis nei Marijos Žemėje.
Užsisakyti bokalą aludėje dar paprasčiau. Kiek teko susidurti patiems - aptarnaujantis kavinių, parduotuvių, viešbučio, degalinių personalas noriai bendrauja jei ne angliškai ar rusiškai, tai bent jau laužyta čekų-lenkų ir gestų kalbos mišraine. (Priešingai nei ankstesnėse kelionėse akistatose su nacionalistinio sukirpimo lenkais, nenorinčiais net klausytis ką tu jiems svetimšalių kalba porini.) Tiesa, būtent degalinėje su operatoriais čekais teko bendrauti tik porą kartų: mokant savaitinį abonentą už kelius bei vieną kartą pildantis LPG. Pastarosios kuro rūšies pasiūla Čekijos Respublikoje yra vienas iš retų aspektų, kuriais nebūtų galima dar kartą pagirti. Ypač jei nori atsiskaityti kreditine ir/arba debetine banko kortele. LPG kolonėles pravažiavome tik kelias ir net tos aptiktos buvo panašaus į UAB "Igliaukos suskystintos dujos" degalinių tinklo lygį, kur aptarnaujantis degalinę veikėjas sėdi kokiam nors vagonėlyje ir per langelį spjaudo saulėgrąžų lukštus. Bankų korteles jis matęs tik kinofilmuose, o atsiskaitymams naudoja tik grynus pinigus. Tik visai atsitiktinai (kai nepaklausęs iGO siūlymo sukti į neaiškų skersgatvį pasiklydau) prieš automobilio variklio dagtį išniro Texaco degalinė, kurios reklaminiame skyde švietė MasterCard logotipas bei trys skaisčios raidelės LPG. Gerai, kad piltis retojo kuro tereikėjo vos vieną kartą ne, kaip jau minėjau, savo suorganizuotiems pažintiniams turams automobilio eksploatuoti neprireikė.
gausa nualintoms akims bei galvai nebesuprantant ar čia šiaip kažkokia bažnytėlė, ar žymioji žydų sinagoga, dar keletą valandų šmirinėjome akmenimis grįstomis gatvėmis ir aikštėmis. Kai pagaliau išseko jėgos, o ant kojų atsiradusios nuospaudos nuolat priminė apie tai, jog metas būtų pailsinti kojeles, nutarėme grįžti į dislokacijos vietą, šiek tiek atsipūsti, persirengti švarius ir tvarkingus rūbus bei patogiai įsitaisius restorane su tamsaus čekiško alaus bokalu rankose stebėti vakarėjančią Prahą. Kaip tarėm, taip ir padarėm! Patogiausiu 22-uoju tramvajaus maršrutu, kuris, beje, yra geriausias maršrutas turistams norintiems vienu šūviu nušauti visus galimus zuikius, nubildėjome centran. Viename iš didelio spiečiaus restoranų stabtelėjome keletai valandėlių ramaus dienos nuotykių apibendrinimui ir morališkam pasiruošimui rytojaus raundui. Sotus užkandis ir gardus alus tartum stebuklingos lazdelės mostlėjimas nueėmė akmenis nuo pečių ir nuo kojų, o grįžtant iš toliau apžiūrėtas naktinyje paskendęs Karolio tiltas įkvėpė naujiems žygdarbiams. (Gaila, kad tuo metu dalis šio architektūrinio pamiklo buvo restauruojama ir statybininkų palapinės gadino kompiuterio darbastalio fono vertą kadrą.)
Kaip jau minėjau 2009.08.19 dienos pasakojime, Prahoje apsistojome viešbutyje. Numerį buvau iš anksto rezervavęs naudojant booking.com svetainę. Paties viešbučio pasirinkimą lėmė tokie, svarbos mažėjimo tvarka išdėstyti faktoriai: vieta, ne vieša automobilių stovėjimo aikštelė, maitinimas, kaina, ankstesnių lankytojų atsiliepimai. Įvertinus kiekvieną punktą pasirinkome Apart Hotel Susa. Jei reikia, tai daugiau informacijos (anglų kalba) rasite paspaudę ant pateiktos nuorodos. Beje, prieš tai viešėjusių svečių atsiliepimai visiškai atitinka tikrovę.
Mums atvykus, registracijoje pasitiko maloni administratorė, trumpai ir aiškiai išdėstė viešbučio taisykles, įbruko įvairiausių bukletų su lakoniška informacija apie turistų traukos centrus bei popieriniame navigacijos variante gausiame gatvių voratinklyje riebiu tašku pažymėjo vietą, kurioje tuomet radomės. Kaip parodė sekančių miesto pažinimo dienų nuotykiai, sulakstytas žemėlapis rankoje ar kišenėje yra keliasdešimt kartų patogesnis nei bet kokia naujausiais žemėlapiais ar galingais GPS imtuvais ginkluota navigacijos sistema. Išklausę instruktažo, liftu pakilome į apartamentus. Ten užkandome lietuviškos vytintos dešros, visagaliam internetui padedant trumpai susiplanavome rytojaus dienotvarkę. Pagrindinius punktus radau šioje Wikipedijos straipsnio apie Prahą dalyje. Šis sąrašiukas ir padėjo susidėlioti kelionių pėsčiomis arba viešuoju transportu gaires.
Beje, pastaroji judėjimo iš taško A į tašką B priemonė labai išplėtota ir, rodos, pritaikyta tam, kad miesto svečiai pamiršę automobilius stovėjimo aikštelėse prie viešbučių ramiai bet operatyviai pasiektų tiek masiškai lankomas, tiek atokesnes vietas. Už 100CZK galima įsigyti lygiai parą galiojantį nuolatinį bilietą, suteikiantį teisę nevaržomai važiuoti tiek metro, tiek autobusų, tiek tramvajų maršrutais. Taigi, saulėtą pirmosios dienos Čekijos sostinėje rytą, pavalgę sočius pusryčius, kulniavome link artimiausios Náměstí Míru metro stotelės. Vos tik už kelių šimtų metrų nuo viešbučio vartų mus pasitiko Šv. Liudmilos bažnyčios bokštai. Na, tikrai nieko tokio super ypatingo, bet neregėtų vaizdinių ištroškusioms turisto iš provincijos akims tai buvo pirmasis saldainiukas. Turbūt džiūgavo ir fotoaparatas, po ilgesnės pertraukos bei dūlėjimo kažkur stalčiuose vėl gavęs darbo.
Atsakingai paminėję pirmąjį aplankytą "objektą" garbės ratu aplink jį eskalatoriumi nusileidome į požemius, kur lydimas vėsaus vėjo gūsio atriedėjo elektrinis traukinys nuvežęs mus iki pat Hradčanská stotelės. Išnirus į dienos šviesą mus pasitiko jau kiek kitoks vaizdelis. Greta bildėjo įvairi statybininė technika, į sausą orą kilo dulkių kamuoliai, o darbų aikšteles atsargiai slėpė apsauginės tvoros.
Žemėlapyje pirštu žymint ir nustatinėjant tolesnį maršrutą link Prahos pilies pražingsniavome grėsmingai žaliuose medžiuose pasislėlupsį Čekijos Gynybos Ministerijos pastatų kompleksą, aplink kurį šmirinėjo įvairaus plauko darbininkai ir kareiviai. Šio skvero patvore pasiekėme karališkuosius sodus - slenkstį į turistų skruzdėlyną. Būtent nuo gėrėjimosi iš viso pasaulio suvežtais milžiniškais medžiais bei įvairiaspalvėmis gėlėmis prasidėjo tikrasis, kiekvieno sukarto kilometro vertas Prahos pažinimas. (Idant straipsnio neapkrauti nereikalinga retorika tolimesnį maršrutą galėsite atsekti pagal į Picasa sistemą sukeltų nuotraukų geotag žymes)
Gal ir nederėtų lyginti aliejaus su miltais, tačiau taip mūsų pačių liaupsinamas Lietuvos sostinės senamiestis tikrai nėra gražiausias perlas postsovietinės Europos dalies karūnoje. Jis tiek pat gražus kiek ir artimas, ranka pasiekiamas. Beje, čekiškasis didmiestis patrauklus ne vien savo fasadais ir bokštais, bet ir kainomis. Sotūs pietūs dviems žmonėms pačiame centre esančiame restorane kainavo šiek tiek pigiau nei tokio pat gausumo davinys kainuotų panašaus lygio viešo maitinimo įstaigoje Kauno centre. Buvau maloniai nustebintas kai užsisakytame patiekale atradau cepelinus. Žinoma, jie buvo šiek tiek genetiškai modifikuoti (t.y. be mėsos, o vietoje spirgų - špinatai), tačiau tai buvo tos pačios tarkuotos ir išvirtos bulvės. Kainos glosto ir alaus mėgėjų savimeilę. Nežinau technologinių čekiško alaus gamybos subtilybių, nenutuokiu kokias high gravity apgaules jie naudoja, bet eilinio prekybos centro gėrymų skyriaus lentynose šis putojantis gėraliukas dvigubai pigesnis nei Marijos Žemėje.
Užsisakyti bokalą aludėje dar paprasčiau. Kiek teko susidurti patiems - aptarnaujantis kavinių, parduotuvių, viešbučio, degalinių personalas noriai bendrauja jei ne angliškai ar rusiškai, tai bent jau laužyta čekų-lenkų ir gestų kalbos mišraine. (Priešingai nei ankstesnėse kelionėse akistatose su nacionalistinio sukirpimo lenkais, nenorinčiais net klausytis ką tu jiems svetimšalių kalba porini.) Tiesa, būtent degalinėje su operatoriais čekais teko bendrauti tik porą kartų: mokant savaitinį abonentą už kelius bei vieną kartą pildantis LPG. Pastarosios kuro rūšies pasiūla Čekijos Respublikoje yra vienas iš retų aspektų, kuriais nebūtų galima dar kartą pagirti. Ypač jei nori atsiskaityti kreditine ir/arba debetine banko kortele. LPG kolonėles pravažiavome tik kelias ir net tos aptiktos buvo panašaus į UAB "Igliaukos suskystintos dujos" degalinių tinklo lygį, kur aptarnaujantis degalinę veikėjas sėdi kokiam nors vagonėlyje ir per langelį spjaudo saulėgrąžų lukštus. Bankų korteles jis matęs tik kinofilmuose, o atsiskaitymams naudoja tik grynus pinigus. Tik visai atsitiktinai (kai nepaklausęs iGO siūlymo sukti į neaiškų skersgatvį pasiklydau) prieš automobilio variklio dagtį išniro Texaco degalinė, kurios reklaminiame skyde švietė MasterCard logotipas bei trys skaisčios raidelės LPG. Gerai, kad piltis retojo kuro tereikėjo vos vieną kartą ne, kaip jau minėjau, savo suorganizuotiems pažintiniams turams automobilio eksploatuoti neprireikė.
gausa nualintoms akims bei galvai nebesuprantant ar čia šiaip kažkokia bažnytėlė, ar žymioji žydų sinagoga, dar keletą valandų šmirinėjome akmenimis grįstomis gatvėmis ir aikštėmis. Kai pagaliau išseko jėgos, o ant kojų atsiradusios nuospaudos nuolat priminė apie tai, jog metas būtų pailsinti kojeles, nutarėme grįžti į dislokacijos vietą, šiek tiek atsipūsti, persirengti švarius ir tvarkingus rūbus bei patogiai įsitaisius restorane su tamsaus čekiško alaus bokalu rankose stebėti vakarėjančią Prahą. Kaip tarėm, taip ir padarėm! Patogiausiu 22-uoju tramvajaus maršrutu, kuris, beje, yra geriausias maršrutas turistams norintiems vienu šūviu nušauti visus galimus zuikius, nubildėjome centran. Viename iš didelio spiečiaus restoranų stabtelėjome keletai valandėlių ramaus dienos nuotykių apibendrinimui ir morališkam pasiruošimui rytojaus raundui. Sotus užkandis ir gardus alus tartum stebuklingos lazdelės mostlėjimas nueėmė akmenis nuo pečių ir nuo kojų, o grįžtant iš toliau apžiūrėtas naktinyje paskendęs Karolio tiltas įkvėpė naujiems žygdarbiams. (Gaila, kad tuo metu dalis šio architektūrinio pamiklo buvo restauruojama ir statybininkų palapinės gadino kompiuterio darbastalio fono vertą kadrą.)