Kiekvieno asmeninio kompiuterio vartotojo gyvenime išaušta diena, kada reikia savo senąją pramogų dėžutę pakeisti naujesniu, kiek spartesniu žaislu. Na, jeigu keičiasi aparatūrinė posistemė, tai turėtų keistis ir programinė įranga. Tačiau šis įvairių mažmožių diegimo, pradedant operacine sistema ir baigiant žaidimais, bei tinkinimo etapas yra labai erzinantis, nuobodus ir ilgalaikis. Bent jau man. Taigi, nusprendžiau surizikuoti ir nueiti dar paties nepramintu, tačiau tiesiu kietųjų diskų sukeitimo keliu kada kietasis diskas su visa jame esančia informacija tiesiog perkeliamas iš vienos sistemos į kitą. Mano atveju šis veiksmas buvo kartojamas net du kartus.Susipažinkite su eksperimento aukomis - naujasis asmeninis kompiuteris (CPU: Intel Core 2 Quad Q6600; MOBO: GIGABYTE GA-P35C-DS3R; VGA: ASUS EN8800GT; RAM: 2x2GB DDRII DDR800;), toliau - naujokas, senasis kopiuteris (CPU: AMD Athlon 2600+ Barton; MOBO: ABIT NF7-S; VGA: SPARKLE FX5600XT; RAM: 2x256MB + 1x512MB DDR DDR333;), toliau - tėtušis, bei personalinė skaičiavimo mašina (CPU: AMD Duron 700MHz; MOBO: DFI AK74-SC; VGA: ATI Xpert 2000 Pro; RAM: 2x128MB + 1x253MB PC133;), toliau - dinozauras. Kiekviename iš dalyvių buvo įdiegta Microsoft Windows XP Pro SP2 operacinė sistema bei gyvas velnias visokiausių programų, tvarkyklių ir pan. Kietieji diskai migravo sekančia tvarka - WD 40GB PATA iš dinozauro keliavo pas tėtušį, o pastarojo SAMSUNG 80GB PATA buvo prišlietas prie naujoko WD 500GB SATA kaip sisteminis diskas.
Pirmoji transplantacija tarp tėtušio ir naujoko vyko ilgiausiai, bet labiausiai nudžiugino pasiektais rezultatais. Žinoma, aklai operacijos nepradėjau. Prieš tai apie tokių veiksmų galimas pasėkmes konsultavausi su kolegomis beigi visokio plauko IT specialistais, kurie pasidalino į dvi stovyklas. Vieni migracijos sėkme abejojo, kiti užtikrino pasisekimą mat patys kažkada taip darė (net ne vieną kartą). Niekuo nepasitikėdamas griebiausi drūto Google šiaudo ir aptikau TechSpot bendruomenės diskusiją, kurioje žingsnis po žingsnio buvo išdėstyta reikiama veiksmų seka. Na, jei pavyko rašytiniuose šaltiniuose minimiems personažams, tai kuo gi prastesnis esu aš? (-:
Paskutinį kartą užkrovus tėtušį viską padariau tiksliai pagal svetainės instrukcijas, išjungiau donorą, išėmiau kietąjį diską, tinkamai nustačiau jumper'iuką, sujungiau reikiamus paciento laidus ir spustelėjau visagalį POWER mygtuką (1). Po baltai-žalio BIOS lango sekė mėlynas Windows langas lakoniškai informuojantis apie naujo SID generavimą. Netrukus iššoko Windows dialogo langas su vieninteliu "Next" mygtuku, bet per USB pajungtos klaviatūra ir pelė nerodė jokio gyvasties ženklo. Kažkur giliai stalčiuje suradau USB->PS/2 keitiklius, tvarkingai sujungiau įvesties įrenginius ir, tyliai tikėdamasis stebuklo, perkroviau naujoką. Po keleto akimirkų vėl išvydau tą patį langą ir vėl, kaip ir prieš tai, nei mygtukynas, nei graužikas neveikė. Mintyse blėso optimistiškos geresnio gyvenimo viltys. Transplantatas grįžo pas šeimininką. Kompiuteris vėl prisikėlė gyvenimui, tačiau ne ilgam. Vos tik užgeso paskutinis sysprep serijos langas bei sėkmingai startavo OS, donorą vėl išjungiau. Pakartojau veiksmų seką (1) ir nudžiugau, kai išvydau jog operacinė sistema sėkmingai užsikrovė bei mirgėte mirgėjo naujos neapažintos įrangos diegimo langai. Naujokui greit sumaitinau tvarkykles iš prie motininės plokštės pridėto kompaktinio disko. Kompiuteris stabiliai veikia jau keletą dienų po kietojo disko persodinimo operacijos, o vienintelis pastebėtas didesnis naujosios konfiguracijos trūkumas - pasikeitė antrosios particijos, kurioje buvo laikomi įvairūs duomenys, raidė, ko pasekoje teko iš naujo atkurti nuorodas į reikiamas bylas.
Jei naujokas linksmai burzgia greta mano kojų, tai dinozauro vidaus organus tėtušis kaip mat atmetė. Iš pradžių bandžiau tiesiog įdėti kietąjį diską, nenaudojant jokių sysprep vingrybių, bet tokį sprendimą greit mirktelėdamas ir perkraudamas kompiuterį kaip man išjuokė žydrasis BSOD. Vėl paruošiau sistemą pagal sysprep nurodymus ir vėl pastangas vainikavo tas pats BSOD. Nei laiko, nei kantrybės toliau vargti neturėjau tad ryžausi tiesiog sutaisyti OS diegimą asmeninį kompiuterį užkraunant iš instaliacinio kompaktinio disko. Po, maždaug, pusės valandos užtrukusio remontavimo Windows XP Pro it zombis reinkarnavosi antram gyvenimui. Visi prieš tai įdiegti atnaujinimai išnyko kaip dūmas neblaškomas vėjo, bet liko ir sėkmingai veikia programinė įranga...
Šios pasakos moralas: neverta bijoti sisteminius kietuosius diskus keisti tarp visiškai skirtingų skaičiavimo mašinų. Tiesiog reikia tai daryti preciziškai bei susitaikyti su galimomis pasekmėmis. Kol kas manau, kad baisiausia iš jų - pilnas OS atstatymas (repair). Šis mano eksperimentas buvo pirmasis, todėl ir gavosi kiek prisvilęs. Jei su panašia užduotimi susidursiu ateityje, tai būtinai pasinaudosiu sysprep teikiamu funkcionalumu prieš tai jį nuodugniai išanalizavus. Vien tik šiame video atradau ne vieną ir ne du bandymo metu be reikalo praleistus žingsnius. Kas gali žinoti? Galbūt pats procesas būtų buvęs kur kas sklandesnis, o rezultatai - tik teigiami.
Pirmoji transplantacija tarp tėtušio ir naujoko vyko ilgiausiai, bet labiausiai nudžiugino pasiektais rezultatais. Žinoma, aklai operacijos nepradėjau. Prieš tai apie tokių veiksmų galimas pasėkmes konsultavausi su kolegomis beigi visokio plauko IT specialistais, kurie pasidalino į dvi stovyklas. Vieni migracijos sėkme abejojo, kiti užtikrino pasisekimą mat patys kažkada taip darė (net ne vieną kartą). Niekuo nepasitikėdamas griebiausi drūto Google šiaudo ir aptikau TechSpot bendruomenės diskusiją, kurioje žingsnis po žingsnio buvo išdėstyta reikiama veiksmų seka. Na, jei pavyko rašytiniuose šaltiniuose minimiems personažams, tai kuo gi prastesnis esu aš? (-:
Paskutinį kartą užkrovus tėtušį viską padariau tiksliai pagal svetainės instrukcijas, išjungiau donorą, išėmiau kietąjį diską, tinkamai nustačiau jumper'iuką, sujungiau reikiamus paciento laidus ir spustelėjau visagalį POWER mygtuką (1). Po baltai-žalio BIOS lango sekė mėlynas Windows langas lakoniškai informuojantis apie naujo SID generavimą. Netrukus iššoko Windows dialogo langas su vieninteliu "Next" mygtuku, bet per USB pajungtos klaviatūra ir pelė nerodė jokio gyvasties ženklo. Kažkur giliai stalčiuje suradau USB->PS/2 keitiklius, tvarkingai sujungiau įvesties įrenginius ir, tyliai tikėdamasis stebuklo, perkroviau naujoką. Po keleto akimirkų vėl išvydau tą patį langą ir vėl, kaip ir prieš tai, nei mygtukynas, nei graužikas neveikė. Mintyse blėso optimistiškos geresnio gyvenimo viltys. Transplantatas grįžo pas šeimininką. Kompiuteris vėl prisikėlė gyvenimui, tačiau ne ilgam. Vos tik užgeso paskutinis sysprep serijos langas bei sėkmingai startavo OS, donorą vėl išjungiau. Pakartojau veiksmų seką (1) ir nudžiugau, kai išvydau jog operacinė sistema sėkmingai užsikrovė bei mirgėte mirgėjo naujos neapažintos įrangos diegimo langai. Naujokui greit sumaitinau tvarkykles iš prie motininės plokštės pridėto kompaktinio disko. Kompiuteris stabiliai veikia jau keletą dienų po kietojo disko persodinimo operacijos, o vienintelis pastebėtas didesnis naujosios konfiguracijos trūkumas - pasikeitė antrosios particijos, kurioje buvo laikomi įvairūs duomenys, raidė, ko pasekoje teko iš naujo atkurti nuorodas į reikiamas bylas.Jei naujokas linksmai burzgia greta mano kojų, tai dinozauro vidaus organus tėtušis kaip mat atmetė. Iš pradžių bandžiau tiesiog įdėti kietąjį diską, nenaudojant jokių sysprep vingrybių, bet tokį sprendimą greit mirktelėdamas ir perkraudamas kompiuterį kaip man išjuokė žydrasis BSOD. Vėl paruošiau sistemą pagal sysprep nurodymus ir vėl pastangas vainikavo tas pats BSOD. Nei laiko, nei kantrybės toliau vargti neturėjau tad ryžausi tiesiog sutaisyti OS diegimą asmeninį kompiuterį užkraunant iš instaliacinio kompaktinio disko. Po, maždaug, pusės valandos užtrukusio remontavimo Windows XP Pro it zombis reinkarnavosi antram gyvenimui. Visi prieš tai įdiegti atnaujinimai išnyko kaip dūmas neblaškomas vėjo, bet liko ir sėkmingai veikia programinė įranga...
Šios pasakos moralas: neverta bijoti sisteminius kietuosius diskus keisti tarp visiškai skirtingų skaičiavimo mašinų. Tiesiog reikia tai daryti preciziškai bei susitaikyti su galimomis pasekmėmis. Kol kas manau, kad baisiausia iš jų - pilnas OS atstatymas (repair). Šis mano eksperimentas buvo pirmasis, todėl ir gavosi kiek prisvilęs. Jei su panašia užduotimi susidursiu ateityje, tai būtinai pasinaudosiu sysprep teikiamu funkcionalumu prieš tai jį nuodugniai išanalizavus. Vien tik šiame video atradau ne vieną ir ne du bandymo metu be reikalo praleistus žingsnius. Kas gali žinoti? Galbūt pats procesas būtų buvęs kur kas sklandesnis, o rezultatai - tik teigiami.
Posts
No comments:
Post a Comment